Ilgą laiką maniau, kad vaikščiojimas yra būdas pasiekti tikslą. Nueiti į parduotuvę. Pasivaikščioti su draugu. Tikslas buvo svarbiau už patį ėjimą.
Po persikėlimo į Houteną pradėjau vaikščioti be tikslo. Tiesiog išeiti pro duris ir eiti ten, kur kojos neša. Be žemėlapio. Be laiko apribojimų.
„Kai eini be tikslo, pradedi matyti dalykus, kurių anksčiau nepastebėjai.“
Mano mėgstamiausias takas yra palei kanalą. Jis vingiuoja tarp sodų. Kai einu tuo taku be tikslo, pastebiu dalykus. Kaip šviesa krenta ant vandens. Kaip medžiai keičia spalvą. Kaip vėjas judina nendres.
Ėjimas be tikslo yra būdas leisti pasauliui kalbėti. Ir kartais jis pasako dalykus, kurių negali išgirsti sėdėdamas.