Kvėpavimas yra vienas iš nedaugelio dalykų, kurie vyksta nuolat, nesvarbu, ar mes to norime, ar ne. Мы kvėpuojame miegodami, valgydami, kalbėdami, vaikščiodami. Tai toks įprastas procesas, kad dažniausiai jo net nepastebime. Kol vieną dieną nepastebime, kad jau seniai nebejaučiame savo kvėpavimo — jis tapo paviršutiniškas, greitas, tarsi kūnas būtų įsitempęs ir lauktų kažko.
Prieš kelerius metus pastebėjau, kad mano kvėpavimas dažnai būna paviršutiniškas. Ypač kai dirbu prie kompiuterio. Krūtinė juda mažai, o pilvas beveik nejuda. Tarsi kūnas būtų įsitempęs ir lauktų kažko. Tada pradėjau eksperimentuoti su paprastais sustojimais. Kai jaučiu, kad mintys sukasi per greitai arba kad prarandu ryšį su tuo, ką darau, sustoju. Uždaru akis. Ir padarau tris sąmoningus įkvėpimus ir iškvėpimus.
Pirmas įkvėpimas — tiesiog pajusti orą, kuris patenka į nosį. Antras — pajusti, kaip plečiasi krūtinė. Trečias — pajusti, kaip oras palieka kūną. Tarp jų — trumpa tyla. Ne tam, kad „išvalyčiau mintis“. O tam, kad tiesiog pajusčiau, kas vyksta dabar. Šie trys įkvėpimai trunka gal 30 sekundžių. Bet po jų dažnai pajuntu, kad kažkas pasikeitė. Mintys sulėtėjo. Kūnas atsipalaidavo. Ir aš vėl esu čia, o ne kažkur kitur.
Žinoma, ne visada yra laiko sustoti. Yra dienos, kai viskas juda greitai ir reikia reaguoti tuoj pat. Bet net ir tada galima rasti mažų tarpų. Pavyzdžiui, kai laukiu, kol užvirs vanduo arbatai. Arba kai einu nuo vieno kambario prie kito. Arba kai sėdžiu prie šviesoforo automobilyje. Šie maži tarpai yra visur. Reikia tik juos pastebėti. Ir panaudoti ne tam, kad patikrinčiau telefoną, o tam, kad padaryčiau vieną gilų įkvėpimą.
Man patinka stebėti, kaip kvėpavimas keičiasi priklausomai nuo to, ką darau. Kai esu susikaupusi prie rašymo, kvėpavimas dažnai būna negilus ir greitas. Kai einu miške, jis tampa gilesnis ir lėtesnis. Kai kalbuosi su draugais — nereguliarus, su juoku ir pauzėmis. Stebėti savo kvėpavimą yra tarsi stebėti orą. Jis visada yra, bet mes jį pastebime tik tada, kai sustojame. Ir kai pastebime — jis tampa ne tik fiziologiniu procesu, o tiltu tarp mūsų ir pasaulio.
Jei norite pabandyti — pradėkite nuo vienos minutės per dieną. Tiesiog sėdėkite arba stovėkite ir stebėkite savo kvėpavimą. Nieko daugiau. Nebandykite jo keisti. Tiesiog stebėkite. Kaip oras patenka. Kaip išeina. Ką jaučiate tarp jų. Laikui bėgant šios minutės taps natūralesnės. Ir vieną dieną pastebėsite, kad net pačiomis įtemptiausiomis dienomis galite rasti kelias sekundes, kai tiesiog kvėpuojate. Ir to pakanka, kad jaustumėtės šiek tiek labiau čia.