Maistas man niekada nebuvo tik kuras. Jis visada buvo susijęs su vieta ir laiku. Kai gyvenau Amsterdame, dažniausiai valgydavau tai, ką rasdavau artimiausioje parduotuvėje — greitai, patogiai, be didelio mąstymo. Pomidorai žiemą, braškės sausį, šparagai bet kuriuo metu. Viskas atrodė normalu, kol vieną dieną supratau, kad nebeprisimenu, kaip atrodo tikras pomidorų sezonas. Skoniai buvo vienodi ištisus metus, ir aš to beveik nepastebėjau.
Persikėlus į Houteną viskas pasikeitė. Čia yra nedidelis ūkininkų turgus, kuris veikia du kartus per savaitę. Žiemą ten randi šaknines daržoves — morkas, pastarnokus, salierus, burokėlius. Jos ilgai verda, tampa saldžios ir minkštos. Pavasarį atsiranda pirmieji žalumynai, ridikėliai, šparagai. Vasarą — viską, ką tik gali įsivaizduoti: pomidorus, agurkus, paprikas, baklažanus, cukinijas, uogas. Ruduo atneša moliūgus, slyvas, riešutus, grybus. Kiekvienas sezonas turi savo kvapą, savo tekstūrą, savo istoriją.
Žiemą mano virtuvė kvepia kitaip. Daugiausia šakninėmis daržovėmis. Kartais tiesiog supjaustau jas, apšlakstau aliejiumi ir kepu orkaitėje su rozmarinu. Kartais verdu sriubą, kurią valgau kelias dienas iš eilės. Skonis kiekvieną dieną šiek tiek keičiasi — sriuba „subręsta“. Man patinka, kad žiemą maistas reikalauja kantrybės. Nieko negalima pagaminti greitai. Ir tai yra gerai. Tai primena, kad ne viskas turi būti tuoj pat.
Pavasarį viskas pasikeičia staiga. Vieną savaitę turguje dar dominuoja šaknys, o kitą — jau atsiranda žalumynai. Pirmieji lapiniai salotų lapai, špinatai, rūgštynės. Jie tokie gležni, kad beveik nereikia jų gaminti. Kartais tiesiog suplėšau lapus, apšlakstau citrinos sultimis ir alyvuogių aliejumi — ir tai jau patiekalas. Prieš porą metų pavasarį draugai iš Lietuvos atsiuntė man laukinių česnakų. Jie augo miške netoli jų namų. Aš jų niekada anksčiau nebuvau ragavusi. Skonis buvo stiprus, bet ne aštrus — kažkas tarp česnako ir žalumynų. Tą vakarą padariau paprastus kiaušinius su tais lapais. Iki šiol prisimenu tą skonį, kai pagalvoju apie pavasarį.
Vasara — tai laikas, kai nereikia daug galvoti. Viskas, ką randi turguje, yra skanu. Dažnai tiesiog supjaustau viską į dubenį, įdedu šviežių žolelių iš sodo ir alyvuogių aliejaus. Kartais kepu ant grotelių. Kartais valgau žalią. Man patinka vasaros paprastumas. Nereikia receptų. Reikia tik gerų produktų ir šiek tiek dėmesio. Kai pomidoras yra tikrai prinokęs, jis nereikalauja nieko daugiau. Jis pats yra skonis.
Ruduo man yra mėgstamiausias sezonas virtuvėje. Moliūgai, moliūgėliai, obuoliai, kriaušės, slyvos, riešutai, grybai. Viskas tampa sodresnė, saldesnė, gilesnė. Dažnai kepu moliūgą su medumi ir cinamonu. Arba verdu obuolių padažą, kuris kvepia visa namais. Ruduo moko, kad viskas turi pabaigą. Sezonas baigiasi. Daržovės baigiasi. Ir tai nėra liūdna. Tai tiesiog primena, kad reikia džiaugtis tuo, kas yra dabar. Nes kitą savaitę jau gali būti kitaip.
Jei norite pradėti nuo ko nors panašaus — pradėkite nuo turgų. Eikite ne su sąrašu, o su atviromis akimis. Pažiūrėkite, kas yra šviežiausia. Paklauskite pardavėjų, kas šiuo metu geriausia. Pabandykite paruošti tai paprastai — kad skonis liktų skonis, o ne būtų užgožtas padažų ir prieskonių. Laikui bėgant pastebėsite, kad jūsų skonis keičiasi. Jūs pradedate laukti tam tikrų produktų tam tikru metu. Ir kai jie atsiranda — tai tampa mažu švente.